Tunelio apšvietimas skiriasi nuo standartinio kelio apšvietimo, nes turi veikti 24 valandas per parą; Pažymėtina, kad reikiamas apšvietimo intensyvumas yra didesnis dieną nei naktį, todėl elektros sąnaudos yra reikšminga eksploatacinių išlaidų dalis. Be to, tunelio apšvietimas pasižymi unikaliomis savybėmis, kurios skiriasi nuo bendro važiuojamosios dalies apšvietimo, pavyzdžiui, atsižvelgiant į žmogaus vizualinį prisitaikymą prie šviesos ir tamsos, taip pat apšvietimo reikalavimus pereinamosiose erdvėse. Šie veiksniai yra neatsiejami nuo tunelio apšvietimo projektavimo ir yra neatsiejamai susiję su naudotojo saugumu. Tunelio apšvietimas paprastai skirstomas į įėjimo, vidaus ir išėjimo apšvietimą. Įėjimo apšvietimui keliami ypač griežti reikalavimai, todėl reikia laipsniškai mažinti šviesumą nuo lygių, prilygstančių išorinei aplinkai. Konkrečiai, dienos įėjimo apšvietimo lygius lemia tokie veiksniai kaip išorinis ryškumas, transporto priemonės greitis, matymo laukas prie įėjimo ir tunelio ilgis. Tarptautinė apšvietimo komisija (CIE) padalija tunelio įėjimo apšvietimą į dvi zonas (pradedant nuo portalo): slenksčio zoną ir pereinamąją zoną. Slenksčio zona siekiama pašalinti „juodosios skylės“ efektą, leidžiantį vairuotojams aiškiai atpažinti kliūtis prie įėjimo, o pereinamoji zona skirta sumažinti ryškų kontrastą tarp slenksčio zonos ir pagrindinio salono apšvietimo toliau palaipsniui mažinant apšvietimo lygį. Japonijos standartai dar labiau suskirsto įėjimo apšvietimą į prieigos zoną, pritaikymo zoną ir pereinamąją zoną.
Vidinė zona – tai išorinės natūralios šviesos neveikiama tunelio zona, kurioje vairuotojų regėjimas priklauso tik nuo dirbtinio tunelio apšvietimo. Šiai zonai būdingas vienodas apšvietimo lygis. Kadangi apšvietimo lygis išlieka pastovus, konstrukcijoje pagrindinis dėmesys skiriamas tinkamo ryškumo vertei, kuri nustatoma pagal eismo intensyvumą ir transporto priemonės greitį. Tunelio įėjimo, perėjimo, vidaus ir išėjimo zonų išdėstymas ir ryškumo lygiai.